O jeigu vaikai apie atostogas pasakotų ar rašytų ne iš atminties, o pasiremdami konkrečia nuotrauka? Juk taip dažnai pasakojama/rašoma labai abstrakčiai, o taip reikėtų spalvingo konkretumo. Kai nuotrauka – prieš akis, pasakojimas/rašinys tikrai bus kūniškesnis ir konkretesnis. Gali būti ir taip, kad pasakojimas bus visai ne apie nuotrauką, bet apie tai, kas vyko šalia ar prieš ją darant, o gal po to.
Nuotraukos taip pat gali padėti pasakojant/rašant apie vaikystę, šeimos tradicijas, šventes, kasdienybę, ką tik norim. Net istoriją. Nuotraukos mums grąžina emocijas, o jos gali praturtinti ir pasakojamą ar rašomą tekstą.
Kaip ir ši nuotrauka. Jūs matot pozuojančią mergaitę? Ji tik laukia, kada galės savo plastmasinį žirgą į pievą išvesti. O ten jau – tuntai istorijų ir nuotykių.
Žinoma, bus visaip, ne visiems tie pasakojimai pasipils, bet galima bandyti.

You must be logged in to post a comment.